Socialiniuose tinkluose jau laidojami ne tik politikai, bet ir garsūs krepšininkai. Internete pasklido žinia, kad mirė Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kapitonas Robertas Javtokas. Tokios melagingos žinios buvo skelbiamos apie konservatorių lyderį Andrių Kubilių. Ir tai nėra tik nevykę pokštai. Tai – šešėlinis verslas, kuriame paaugliai užsidirba tūkstančius iš patiklių „Facebook“ vartotojų.
Iš pažiūros, slapyvardžiu Edgaro prisistatantis asmuo niekuo nesiskiria nuo kitų Vilniaus paauglių: aptrinti džinsai, laisvalaikio bateliai, kuprinė ir būtinai – cigaretė. Vienas iš tų jaunuolių, kurių dienos teka sostinės kavinėse, o emocijos ir išgyvenimai dokumentuojami „Facebook“ sienoje.
Tačiau taip yra tik iš pažiūros. Iš tikrųjų šis vaikinas yra sukčius. Jis perkando socialinių tinklų galimybes ir dabar užsidirba tūkstančius litų mulkindamas neišmanėlius. Būtent dėl to mes ir susitikome Vinco Kudirkos aikštėje.
Intrigavo nuogumu ir nusikaltimais
Pirmą kartą su „Facebook“ sukčiais susidūriau prieš keletą metų. Tada internautų mulkinimas buvo tapęs masiniu reiškiniu. Daug žmonių tapo gudrių programišių aukomis, tačiau mažai kas suprato, kad tai – šešėlinis verslas.
Maždaug 2010 metais socialiniame tinkle vienas po kito buvo kuriami puslapiai, intrigavę stulbinančiais pavadinimais ir pikantiškais vaizdais. „Tėvas pamatė nuogos dukros nuotraukas ir išprotėjo“, „Mergina sužinojo apie mamos mirtį ir nusižudė“. Paspaudę mygtuką „Patinka“ vartotojai turėdavo pamatyti intriguojančius vaizdus. Aišku, tai būdavo tik apgaulė.
Kaip veikė ta sistema? Paspaudę mygtuką „Patinka“ ir tapę puslapio gerbėjais, internautai esą turėdavo pamatyti nuotraukų ar filmuotų vaizdų. Tačiau nepamatydavo. Sukčiai taip suprogramuodavo „Facebook“ puslapį, kad paspaudęs mygtuką „Patinka“, vartotojas automatiškai, pats to nežinodamas, tapdavo kito puslapio gerbėju.
Pavyzdžiui, norėję pamatyti kraupios avarijos nuotraukas jų nepamatydavo, bet patys to nežinodami tapdavo kokios nors įmonės „Facebook“ puslapio gerbėjais.
„Dažniausiai vartotojai ne tik patys tampa tokio puslapio gerbėjais, bet ir pasidalija nuoroda su savo draugais“, – paaiškino „Socialaus marketingo“ direktorius Arijus Žakas. Jis yra socialinių tinklų rinkodaros specialistas.
Gerai dirbančios sukčių grupės per savaitę į komercinius puslapius galėdavo pritraukti net kelis tūkstančius nieko neįtariančių vartotojų. Mažai kam žinomų prekės ženklų „Facebook“ puslapiai išsipūsdavo iki šimto tūkstančių gerbėjų. Taip būdavo sudaromas įspūdis, kad tas prekės ženklas – labai populiarus.
Be to, tapęs „Facebook“ puslapio gerbėju, vartotojas ant savo sienos matydavo visas to puslapio naujienas. Kitaip tariant, gaudavo reklamą, kurios nenorėdavo.
Tokia paslauga naudojosi ne tik pradedantys verslininkai, kurių prekės ženklui reikėjo pigios reklamos. Tuo pasinaudojo ir žinomos, įtakingos Lietuvos bendrovės.
Aš taip pat tapau tokių sukčių auka. Portale lrytas.lt buvo publikuota mano nuotrauka, kurioje matomas policijos pareigūnas, žadinantis Vilniaus centre miegantį benamį. Praėjus kelioms savaitėms tą nuotrauką nušvilpė „Facebook“ sukčiai ir sukūrė grupę „Kraupus nutikimas Vilniuje“. Suprask, policininkas sumušė benamį ir tai buvo nufilmuota.
60 tūkst. gerbėjų – per dvi dienas
Surasti tokius sukčius – labai paprasta. Internete daugybė skelbimų, siūlančių populiarinti „Facebook“ puslapius. Tereikia įvesti tinkamus raktažodžius į paieškos sistemą. Taip ir suradau Edgaro. Sukčius tapo mano tariamo verslo partneriu.
„Sveiki, kaina už 1000 atvestų gerbėjų bus 40 litų. Už 5000 gerbėjų – 200 litų“, – į mano elektroninį laišką atsakė vaikinas, prisistatęs Edgaro. Radęs skelbimą internete paklausiau, kiek kainuotų 50 tūkst. gerbėjų atvedimas į mano sukurtą komercinį puslapį.
Elektroniniais laiškais susirašinėjome apie pusvalandį – derinome sandorio terminus ir sumas. Kai tik susitarėme, išgalvotos įmonės „Facebook“ puslapis pradėjo pūstis – maždaug per pusantros paros gerbėjų skaičius išaugo iki 11 tūkst. gerbėjų. Man tai kainavo vos 400 litų.
Kai pamačiau, kad sukčių sukurta sistema išties veikia, paklausiau, ar galima pridėti gerbėjų į dar vieną „Facebook“ puslapį. „Į du negalim dabar iš karto, padarysime vieną, po to paimsime kitą, nes yra daug užsakymų“, – lyg patyręs vadybininkas atsakė Edgaro.
Į kitą puslapį paprašiau atvesti 60 tūkst. gerbėjų. Maniau, kad tai labai didelis skaičius ir čia sukčių galimybių ribos bus pasiektos. Klydau. 60 tūkst. interneto sielų į mano „Facebook“ puslapį sukrito maždaug per dvi dienas.
Tai man turėjo kainuoti 2,4 tūkst. litų, tačiau jaunasis „verslininkas“ pritaikė nuolaidą – už dviejų puslapių populiarinimą paprašė 2 tūkst. litų.
Atskleidė asmens duomenis
Pradžioje tarėmės, kad atsiskaitysiu tarpbankiniu pavedimu. Sukčius atsiuntė man ne tik savo vardą, pavardę ir sąskaitos numerį – pridėjo ir savo asmens kodą. Todėl nusprendžiau žengti dar vieną žingsnį.
Paklausiau Edgaro, ar galime sudaryti autorinę sutartį. Keista, bet vaikinas sutiko. Tačiau iškilo problema.
Viename autorinės sutarties punkte reikėjo įrašyti asmens socialinio draudimo numerį. Edgaro teigė, kad tokio numerio jis neranda. Esą autorines sutartis su užsakovais sudarinėjo ne kartą, tačiau tokio punkto niekada nebuvo. Todėl galiausiai nusprendėme susitikti ir atsiskaityti grynaisiais pinigais.
Taikiklyje – ir solidūs verslininkai
Klystate, jei manote, kad sukčius paprašė susitikti naktį, o veidą slėpė po lietpalčio apykakle. Ne. Susitikome vidurdienį pačiame Vilniaus centre, Vinco Kudirkos aikštėje.
Edgaro paėmė iš manęs grynuosius pinigus. Žinoma, negavau jokios sąskaitos ar kito dokumento, rodančio, kad jaunasis „verslininkas“ moka mokesčius valstybei.
Vaikinas pasakojo, kad mielai sutiktų tęsti mūsų bendradarbiavimą. Tačiau pabrėžė, kad ne visada gerbėjų į „Facebook“ puslapius gali pritraukti greitai – apgautųjų skaičius priklauso nuo to, kiek intriguojanti yra melaginga žinia. Todėl kartais gerbėjų žvejyba internete būna mažiau sėkminga.
Jaunuolis sakė, kad gerbėjus į „Facebook“ puslapius renka ne vienas – jis tik vadybininkas, o techninį darbą atlieka studentai programišiai. Pelną dalijasi lygiomis dalimis.
Edgaro tikino, kad užsakovų netrūksta. Tokius nelegalius sandorius jie esą sudarė ne tik su rinkodaros taisyklių neišmanančiais verslininkais ar išgarsėti norėjusiais paaugliais. Sukčių paslaugomis esą naudojosi ir didelės žiniasklaidos bendrovės.
Gudrybės – neišmanėliams
„Socialaus marketingo“ vadovas A.Žakas pabrėžė, kad tokios gudrybės verslininkams naudos neatneša. Net priešingai – gali suteršti įmonės vardą. Be to, tai ardo rinką – sukčių paslaugomis pasinaudoję verslininkai galvoja, kad ir tikros rinkodaros bendrovės dirba neefektyviai.
„Bendravimas socialiniuose tinkluose yra paremtas tais pačiais principais, kaip ir realiame gyvenime. Jei gyvenime negalime turėti dešimties tūkstančių draugų, tai negalime ir „Facebook“. Jeigu kaimo kavinė turi savo puslapį, tai ji greičiausiai turės apie tūkstantį gerbėjų, nes ten nėra daugiau gyventojų. Ir nėra prasmės rinkti šimto tūkstančių gerbėjų“, – paaiškino „Socialaus marketingo“ vadovas.
Specialistas sakė, kad dažnai tokių išpūstų puslapių savininkai vėliau nebežino, ką daryti toliau – jei gerbėjai surinkti dirbtinai, tai jų aktyvumas ir komercinė nauda yra žema. „Socialiniai tinklai skirti ne gerbėjams surinkti, o nuoširdžiai bendrauti“, – pabrėžė A.Žakas.
Jis pasakojo, kad retkarčiais net rimtos rinkodaros įmonės sulaukia klientų prašymo dirbtinai surinkti gerbėjų.
„Jei atkalbinėjant nepadeda rimti argumentai, tada pateikiame pavyzdį: ar žinote nors vieną rimtą prekės ženklą, kuris gerbėjus socialiniuose tinkluose rinktų tokiais būdais? Rimtos kompanijos to nedaro, nes tai yra neefektyvu. Negali nusipirkti „Lexus“ už „Žigulių“ kainą“, – kalbėjo rinkodaros specialistas.
Sukčiai gali net suteršti verslo įvaizdį. Juk tokias paslaugas užsakę verslininkai net nežino, kokios gudrybės naudojamos „Facebook“ gerbėjams privilioti. Pavyzdžiui, gerbėjai dirbtinai į „Facebook“ puslapius buvo renkami skelbiant, kad mirė krepšininkas R.Javtokas, politikas A.Kubilius, žuvo dainininkė Natalija Bunkė. Žmonės buvo viliojami net tariamomis nusižudžiusio aktoriaus Vytauto Šapranausko buto nuotraukomis.
„Protu nesuvokiama, kas nori savo prekės ženklo žinomumą didinti tokiais būdais“, – apgailestavo specialistas A.Žakas.
Jis pabrėžė, kad kalti yra ne tik tie „Facebook“ vartotojai, kurie spaudžia „Patinka“ ant tokių puslapių. Ir ne tik tie, kurie kuria tas gudrybes. Kalti yra ir tie, kurie užsakinėja tokius dalykus. „Tai rodo, kad jie visiškai nesupranta rinkodaros“, – kalbėjo „Socialaus marketingo“ vadovas.
Sukčius medžioja VMI
Socialinis tinklas „Facebook“ tokią veiklą laiko nelegalia. Todėl iš karto pašalina tokius puslapius ir visus, kurie prisideda prie organizavimo. Tiesa, tai pavyksta ne visada, nes paprastai tokios gudrybės veda į išorinius puslapius, kurių „Facebook“ nekontroliuoja.
Nelegalia tokią veiklą laiko ir Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI). Tai yra traktuojama kaip pajamų nedeklaravimas arba slėpimas.
VMI šiemet vykdo projektą „Eprekyba“, per kurį skiriamas dėmesys ir „Facebook“ sukčiams.
