„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Žmogus dirba su kompiuteriu

Dešimt garsiausių pasaulio programišių

Atakos Įsilaužimai Saugumas Virusai

Plačiai naudojamas terminas „hakeris“ nėra suvokiamas teisingai. Programišių bendruomenėje galima nubrėžti didelį skirtumą tarp hakerių – žmonių, turinčių puikų kompiuterių sistemų suvokimą ir diagnozuojančių apsaugos spragas, bei „krakerių“ (angl. crackers) – žmonių, naudojančių turimas žinias piktavališkais tikslais.

Nepaisant to, žodis „hakeris“ yra taip prigijęs, kad naudojamas apibūdinti tiek vienus, tiek kitus. Nesipriešinsime vyraujančiai visuomenės nuomonei.

Šiame straipsnyje pristatysime dešimt garsiausių programišių. Vienų jų ketinimai buvo geri (informuoti apie spragas), kitų – blogi (pasipildyti asmeninius finansus).

Kevinas Mitnickas

Ne visi programišiai pažeidžia įstatymus, o dar mažiau jų būna persekiojami JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) pareigūnų. K.Mitnickas buvo keletą kartų nuteistas kalėti – iš pradžių 1988-aisiais, vėliau – ir 1995-aisiais. Trejus metus jam buvo neleista naudotis internetu. Jo mergina atrašinėjo jam adresuotus el. laiškus, kol šis diktuodavo ką rašyti.

K.Mitnickas save vadina „socialiniu inžinieriumi“, o ne programišiu. Jis sako naudojęs įtaigos ir manipuliacijos technikas tam, kad išgautų svarbią informaciją iš įtakingų žmonių (tarkim, žmogaus, kuris atsakingas už bendrovės kompiuterių tinklo priežiūrą). Jam neprireikė genialaus programinio kodo tam, kad įsilaužtų.

Kevinas Poulsenas

Kaip ir K.Mitnickas, K.Poulsenas buvo persekiojamas FTB, o taip pat po kurio laiko atsisakė šio amato. Tačiau spėjo iškrėsti nemažai išdaigų. Dar būdamas vaikas jis išmoko taip švilpauti į telefono ragelį, kad aparatas leisdavo jam kalbėti nemokamai su kuo tik nori (tas garsas buvo skleidžiamas per jo dantų kabes).

Tarp K.Poulseno „žygdarbių“ galima paminėti radijo stoties telefono linijų „nulaužimą“ po to, kai radijo stotis paskelbė konkursą „Porsche“ automobiliui laimėti. Galiausiai, jis nominuojamas pirmuoju programišiumi, kuris pavogė slaptą informaciją iš JAV karinių oro pajėgų. Už padarytus nusikaltimus nuteistas kalėti ketveriems metams ir trims mėnesiams.

Adrianas Lamo

Savo karjeros pradžioje A.Lamo buvo žinomas kaip „benamis programišius“, kadangi įsikurdavo apleistuose pastatuose. Jis įsilaužė į daugybės bendrovių sistemas – „Yahoo“, „Microsoft“, „Google“ ir kitų. Tačiau jis susisiekdavo su bendrovių atstovais ir pranešdavo apie rastas saugumo spragas.

Problemų jis sulaukė po to, kai įsilaužė į „The New York Times“ kompiuterių sistemą 2003 metais. Parsisiuntė duomenų bazę su asmenine tūkstančių žinomų žmonių informacija, nepatekusia į laikraštį – Holivudo žvaigždžių ir buvusių JAV prezidentų. Norėdamas išvengti kalėjimo, prašė lygtinio paleidimo, tad gavo šešių mėnesių namų arešto.

Gary McKinnonas

Kaip ir A.Lamo, G.McKinnonui buvo diagnozuotas Aspergerio sindromas. Škotijos programišiaus rėmėjai protestavo prieš Didžiosios Britanijos vyriausybės planus perduoti jį JAV už įsilaužimą į šios šalies vyriausybės kompiuterių sistemą. Jo rėmėjai teigė, kad G.McKinnonas yra „psichologiškai trapus“, tad gali nusižudyti. Jo perdavimo klausimas sukėlė didžiulę diskusijų bangą Jungtinėje Karalystėje.

Didžiosios Britanijos teismas apkaltino G.McKinnoną įsilaužus į 97 kompiuterius, įdiegus juose kenksmingą programinę įrangą, ištrynus ar pavogus svarbius failus. Jis prisipažino, kad paliko grasinančią žinutę karinių pajėgų kompiuteryje – prisistatė kaip „SOLO“.

Robertas Tappanas Morrisas

Išties spalvinga asmenybė. Dar 1988 metais, mokydamasis Kornelio universitete, sukūrė pirmąjį kompiuterinį virusą, kuris užkrėtė 6 tūkst. „Unix“ operacinę sistemą naudojusių kompiuterių. Daugeliui šių kompiuterių buvo padaryta rimta žala. Pats R.T.Morrisas teigė norėjęs išmatuoti interneto dydį.

Taip pat jis yra pirmasis žmogus, nubaustas pagal 1986 metais JAV įsigaliojusį įstatymą, numatantį atsakomybę už kompiuterinius įsilaužimus. Programišius teigė nenorėjęs padaryti žalos, tiesiog tiksliai nežinojęs, ką daro. Teisėjas skyrė jam trejų metų lygtinę bausmę, o taip pat 400 valandų viešųjų darbų. Šiuo metu R.T.Morrisas yra MIT kompiuterių mokslų profesorius.

Johnas Draperis

Jei dauguma programišių galiausiai integruojasi į visuomenę, atidaro konsultacijos įmones ar tampa universitetų profesoriais, kai kurie nepasikeičia ir užbaigia savo dienas kalėjime ar visiškame skurde. J.Draperis yra vienas tokių. Šis žmogus puikiai perprato telefonų sistemas, sugebėjo prisiskambinti net JAV prezidentui Richardui Nixonui.

Vėliau, susidraugavęs su „Apple“ bendraįkūrėju Steve‘u Wozniaku, parašė pirmąją dokumentų apdorojimo programinę įrangą, kurią galiausiai nupirko „Apple“ ir IBM. Tačiau dėl savo ekscentriško elgesio, jam sunkiai sekėsi užsidirbti pinigų.

Ilgainiui J.Draperio draugai tapo sėkmingais verslininkais (kad ir tas pats S.Wozniakas). Jie bandė vyrui padėti, bet tai nedavė apčiuopiamos naudos. 2007 metais pranešta, kad J.Draperis gyvena aptriušusiame vieno kambario bute, beveik neturi dantų ir pragyvena iš draugų geranoriškumo.

„The Masters of Deception“

Niujorke devintojo dešimtmečio pabaigoje įsikūrusi programišių grupuotė „The Masters of Deception“ (liet. apgaulės meistrai, MOD) įsilaužinėjo į įvairias vyriausybinių institucijų bei korporacijų kompiuterių sistemas. Nors grupuotėje buvo gabių žmonių, jie padarė klaidą įsiveldami į ginčą su kita grupuote „Legion of Doom“ (angl. pražūties legionas, LOD).

Konfliktas įsiliepsnojo po to, kai vienas LOD narys panaudojo žeminantį rasistinį epitetą, apibūdindamas MOD narį. Taigi grupuotės ėmė atakuoti ir persekioti viena kitą. LOD pranešė korporacijoms, kurias atakavo MOD, apie juose esančias saugumo spragas. Taigi korporacijos buvo pasiruošusios ir laukė sekančio programišių įsilaužimo.

Galiausiai, penki MOD nariai buvo sučiupti, keturi iš jų nuteisti kalėti. Grupuotė išsiskyrė, daugelis jos narių rado darbą IT bei saugumo įmonėse. Jų susikūrimo istorija bei veikla aprašyta daugelyje knygų.

Matthew Bevanas ir Richardas Pryce‘as

Kai kurie programišiai vagia informaciją ar pinigus, kiti įsilaužia į sistemas arba jas sunaikina, tačiau retam pavyksta sukelti karą. 1996 metais tuo JAV vyriausybė apkaltino M.Bevaną ir R.Pryce‘ą. Britai buvo suimti už įsilaužimą į JAV kariuomenės sistemas.

M.Bevanui tuo metu buvo 21-eri (slapyvardis – „Kuji“), o R.Pryce‘ui – vos 17 metų („Duomenų kaubojus“). Anot JAV vyriausybės raporto, pora dirbo keletą mėnesių, iš pradžių sukūrė elektroninį placdarmą Frisio oro pajėgų bazėje, Niujorke. Į ten esančius kompiuterius jie įdiegė slaptažodžių surinkimo programinę įrangą, o pasinaudoję gauta informacija galėjo įsilaužti į kitas vyriausybės IT sistemas. Tik po kurio laiko JAV pareigūnai aptiko spragą.

Buvo paskelbtas ypatingas pavojus, kai per JAV vyriausybės kompiuterius bandyta įsilaužti į Pietų Korėjos IT sistemas. Tuo metu JAV ir Pietų Korėja karštai diskutavo dėl branduolinių ginklų programos. Bandymą įsilaužti Pietų Korėja galėjo traktuoti kaip karo paskelbimą.

Jonathanas Jamesas

Dar būdamas 16-os jis jau buvo pripažintas programišius. Po kelių nesėkmingų įsilaužimų jam teko pagyventi pataisos namuose. Apkaltintas tuo, kad įsilaužė į kompiuterių sistemas, priklausiusias NASA ir JAV gynybos departamentui. Jo įsilaužimai žalos nepadarė, tačiau jis pavogė informaciją, o pati sistema buvo laikinai išjungta – atstatymas kainavo dešimtis tūkstančių dolerių.

Kai J.Jamesui buvo 18 metų mirė jo mama, vaikinas pradėjo vartoti narkotikus. 2008 metais vyriausybė atliko reidą jo namuose, kai šis su savo kolegomis įsilaužinėjo į stambių verslų duomenų bazes ir vogė kreditinių kortelių informaciją (siekdami pavogti milijonus dolerių). Po kelių savaičių J.Jamesas nusižudė.

Albertas Gonzalezas

2009 metais A.Gonzalezas pripažintas kaltu dėl daugybės įsilaužimų į bendrovių kompiuterių sistemas. Programišių grupuotė, kuriai jis vadovavo, pavogė 36 mln. kreditinių kortelių duomenis iš „TJ Maxx“ prekybos tinklus valdančios bendrovės. Tiesa, 70 proc. kortelių galiojimas buvo pasibaigęs. Nepaisant to, bendrovė patyrė milžiniškų nuostolių – apie 170 mln. JAV dolerių.

Įdomus faktas iš A.Gonzalezo karjeros: jis dirbo informatoriumi slaptosioms tarnyboms ir teikė informaciją apie kreditinių kortelių vagis. Taigi turimą kompetenciją ir įgūdžius jis nusprendė perkelti į kibernetinę erdvę bei pats pasipelnyti. Be reikalo – vyras buvo nuteistas 20 metų kalėjimo.

verslas.in

Facebook Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.